07/04/2025
MIESTO VESTUVĖS KAUNE: MEILĖ, KURIĄ NORISI ŠVĘSTI IR PO PENKIOLIKOS METŲ!
Kartais meilė gyvena tyliai. Giliai.
Tiek, kad net laikas jai tampa nereikalingas. Jis sustoja – kaip sustojo tą vakarą, Kauno miesto širdyje, po kaštonu, kai du žmonės nusprendė: švęsime dar kartą. Ne todėl, kad reikėtų, o todėl, kad norime.
Jie – graži pora. Stiprūs gyvenime, versle, šeimoje. Abu – petys petin, abipusėje pagarboje, meilėje ir kasdienėje partnerystėje. Penkiolika metų santuokoje pralėkė kaip viena akimirka. Kai žiūri į juos, supranti, kas yra tikra laimė. Ne dėl tobulo scenarijaus, o todėl, kad vienas kitam – jie vis dar yra namai.
Tai buvo vestuvės – lyg iš seno, gero romantinio filmo. Iš tų laikų, kai žmonės buvo tikresni, o jų meilė – tvaresnė.
Ne dėl detalių (nors jos buvo apgalvotos iki paskutinės žvakės), bet dėl ryšio, kurio nepajudina nei laikas, nei kasdienės verslo kovos. Tik sustiprina.
Kiekvienas žvilgsnis – dar vienas "aš tave renkuosi".
Šventė tapo ne tik gražios sukakties pažymėjimu, bet ir akimirka sustoti. Pažiūrėti vienas kitam į akis ir tyliai pasakyti: "vis dar TU". Ir dar – "vis labiau TU".
Jis – vyras, kurio žvilgsnis vis dar sustabdo jos kvėpavimą. Taip į moterį gali žiūrėti tik tas, kuris matė visas jos versijas ir myli jas visas. Ir taip, tai mato visi. Nes kai moteris švyti – tai ne tik suknelės nuopelnai. Tai – meilės atspindys jos akyse. Šio švytėjimo - su niekuo nesupainiosi.
Jų meilė – apie paprastą žinojimą: kas mes esame? Kas mus supa? Kokie žmonės ir kokios vertybės?
Kai gali sau leisti viską, bet pasirenki dar kartą įteikti žiedą tai pačiai, be galo mylimai moteriai.
Vis dar taip pat kukliai – tik dviese. O tarp visų – garsiai ir užtikrintai pabrėži: "esi verta deimantų.
Bet kartu – vidumi, tokia artima, tokia paprastai tobula su visais tais netobulumais, kuriuos tik pati matai.
Aš – jų nepastebiu. Aš myliu tave visa".
Ir kai įteikiama lauko gėlių puokštė – ne iš artimiausios gėlių parduotuvės, o iš bekraščių Lietuvos laukų, vien tam, kad suteiktų simbolį: tu - mano karalienė, bet aš matau ir tavo vidų. Paprastą, tyrą, lengvą kaip laukų gėlė, suteikianti man paprastos, žmogiškos laimės, apie kurią kiekvienas vyras svajoja. O aš - turiu".
Kai žmonos parašytas laiškas, nors ir nemėgstant būti dėmesio centre, skaitomas garsiai. Nes čia – tarp savų. Ir nei viena ašara neuslapstyta. Nes visos jos – iš laimės...
Kad visi žinotų, kad visi išgirstų – kokia palaima, kasryt pabusti šalia SAVO žmogaus.
Sakau jums, čia ašarų nesulaikė didžioji dauguma už šio ilgo, šeimyninio stalo...
O suknelė… Ji tikrai žėrėjo.
Viktorija, turinti subtilų mados pojūtį, vilkėjo savo šeimos šventes visada lydinčios siuvėjos rankomis kurtą suknelę – specialiai šiai dienai. Modeliuotą jos pačios ir dėvėtą – su pasididžiavimu.
Rinkomės po kaštonu, BLC verslo centro kiemelyje, kur miesto ritmas palengva rimo kartu su gęstančia saule. Vienybės aikštė, su tyliai šokančiais fontanais ir žydinčiomis gėlėmis, tapo saugia žaidimų aikštele vaikams. O suaugusieji – mėgavosi akimirka čia ir dabar.
Kaunas, atslūgęs po vasaros kaitros, alsavo ta ypatinga miesto magija, kurią jauti tik tada, kai esi savas tarp savų. Nes Kaunas yra Kaunas!
Kadangi pora daug laiko praleidžia prie Baltijos jūros, kopose auganti muilinė guboja, kuri žydi baltai ir kvepia medaus mėnesiu, tapo šventės simboliu. Tai – Baltijos pajūrio smiltpievių augalas, augantis atšiauriomis sąlygomis, vėjų ir saulės kaitros gairinamas – įgaunantis stiprumo. Augalas turi įsikibti penkiolika metrų po žeme, kad išsilaikytų. Kaip ir šie du žmonės – jų šaknys susipynė, ir penkiolika santuokos metų padėjo išlikti vienas kitam, nepaisant atšiauriausių išorės sąlygų. Viduje, visada yra į ką atsiremti – čia visada kvepia medumi.
Vakarą tęsėme Mama kitchen stories restorane, kur vos tilpo visi norintys būti kartu.
https://mammakitchenstories.lt/
https://www.blc.lt/
Maistas – ne tik gardus. Tai buvo skonio patirtis. Kokteiliai – tobuli, subalansuoti, šventiški. Ten dirba žmonės, kurie žino, ką daro. Ir tai – jaučiasi kiekviename kąsnyje.
Atmosferą kūrė ne tik dekoras ar žvakės – ją užbūrė Aldegundos balsas, švelniai apglėbęs visus vakaro jausmus. Aldegunda Gaile vedė visą vakarą - n e p r i e k a i š t i n g a i !
O kiekvieną sekundę ateičiai išsaugojo charizmatiškoji fotografė Rasa Didaite, kurios akys pagauna ne tik šviesą, bet ir tai, kas slypi giliau – jausmą.
Organizavo ir dekoravo – Vestuvių fėja o mes, kaip visada, vadovavomės tuo, kuo tikime:
šventė pirmiausia turi būti jums. Ir apie jus.
Šįkart – taip ir buvo.
Tai – šventė, kurios nesinorė baigti. Tad draugais usirinko dar ir sekančią dieną pabūti visi kartu.
Tai – meilė, kurios atsigerti norėjosi dar ir dar.
Ir taip - jie šventė antrą kartą.
Nes kai meilę puoselėji penkiolika metų – ji tampa ne tik kasdienybe. Ji tampa vertybe.
Miesto vestuvės, kupinos jautrumo, stiliaus ir tikrumo – tai ne tik graži šventė.
Tai – priminimas, kad meilė yra pasirinkimas.
Padaromas vėl. Ir vėl.
