Sielos šventės

04/05/2025

Šiandien nubudau anksti. Buvo kažkas ypatingo tame ramybės laike – kūnas pailsėjęs, o širdyje tylu. Leidausi dar kelioms snaudulio minutėms, mėgaudamasi tuo švelniu, saugiu ryto glėbiu. Rašau, o laikrodis rodo 11:11 – tarsi ženklas, primenantis, kad viskas yra taip, kaip turi būti.

Gulėdama išgirdau, kaip vienas iš vaikų tyliai rengiasi, kitas – pila maistą šuniui. Širdyje sušyla. Iš lėto pradėjau svajoti apie pusryčius. Nors ne visada gaminu, šiandien norėjosi to mažo švelnaus buvimo kartu – iš jausmo, iš meilės.

Staiga – prasivėrusios durys. „Mama, mes einam į biblioteką.“ Aš pabundu labiau – kas vyksta? Juk dar nėra net devynių. Sekmadienis. Kodėl tokia skuba? Ir tada tarsi tylus prisilietimas – priminimas: šiandien Motinos diena. Širdį užlieja šiluma. Ir jautrumas. Tyliai ateina suvokimas: jie kažką planuoja, dėl manęs.

Aš esu mama. Ir ne ta „tobula“ iš atvirukų ar socialinių tinklų. Aš galėčiau stovėti ant scenos ir gauti tiek geriausios, tiek blogiausios mamos apdovanojimus – viskas priklauso nuo to, kas žiūri, iš kur žiūri. Aš ir pati savyje pereinu nuo smerkimo iki atjautos. Esu daugialypė. Ir viską, ką išgyvenau, matau kaip svarbią kelionės dalį.

Man teko būti visokia – vaikų akyse ir širdyse. Ne tik mama, bet ir pažeidžiamas, jautrus, pavargęs, kartais sužeistas žmogus. Tuo pačiu – kuriantis, ieškantis, augantis. Jie matė mane – ne idealią, bet tikrą. Kai pradėjau eiti savęs pažinimo keliu, jie buvo visai maži – du maži pipirai, keliaujantys kartu į paskaitas, seminarus. Aš negalėjau to nedaryti. Nes viduje buvo tuštuma, šaltis, baimė. Ir kai viskas lūžo – ėjau per šukes, lipdžiau save atgal. Meilės klijais. Kaip japonai klijuoja sudužusias vazas – paversdami jas dar vertingesnėmis.

Aš neapsimetinėjau prieš savo vaikus. Kai būdavau aštri – jie tai matė. Ir tada kalbėdavomės. Iš kur tas tonas, tie žodžiai? Iš ko tai kyla? Jie matė atsakomybę – mano, savo. Mes išmokome nesustoti ties paviršiumi, bet žiūrėti giliau. Po pykčiu – skausmas. Po skausmu – meilė.

Tai nereiškia, kad neskauda. Kad nesinori kitaip. Bet tikrumas – jis yra ne mandagume ar bandyme būti gera. Jis – būti tuo, kuo esi, su meile. Būti mama, kuri eina, klysta, grįžta. Kuriai rūpi.

Šiais metais gyvenimas atvedė daug vaikystės skausmo, daug seno iškilo. Ir tame – pamačiau savo vaikus. Jų šviesą, stiprybę, meilę. Jie – milžinai. Ir tai tapo dar vienu ženklu: viskas, kas buvo, buvo reikalinga. Kad jie augtų tvirti. Kad išmoktume būti kartu – ir per audras, ir kai saulė šviečia.

Norėčiau kiekvienai mamai į širdį įsiūti dygsnį – dygsnį iš meilės siūlo. Kad net tada, kai atrodo, kad esi paskendusi, žinotum: už visko visada yra meilė. Ir kai tai suvoki – tampi laisva apsikabinti, pasakyti, paaiškinti, parodyti, kaip labai myli.

Tikrumas – tai ne vien dvasiniuose ratuose. Tikrumas – kai sėdi virtuvėje, kai pavargusi, kai su vaiku ant kelių. Kai leidi sau būti. Mamos dieną – ir kiekvieną kitą dieną.

11/03/2025

Kas man yra laisvė?

Galvojau apie tai. Laisvė iš sielos gelmių.

Laisvė man – tai mano unikali sistema, sudaryta iš daugybės dalykų.

Laisvė man – nežinoti, kad šiandien nedarbo diena, nes mano dienos visada yra laisvos.
Laisvė man – būti ten, kur noriu, ir su tais, su kuriais noriu.
Laisvė man– turėti laiką ir skirstyti jį taip, kaip noriu.
Laisvė man – gyventi pagal širdies vedamus norus.

Ir laisvė žemiškai. Šiandien važiavome aplankyti močiutę. Laisvė nuvažiuoti, bes nėra apribojimų ir laiko trūkumo.

Močiutė sako:

– Išgyvenau tris karus.
– Mus išdalino skirtingoms šeimoms augti, kai netekome mamos.
– Tėvai gynė laisvę. Tėtis pasivadino Vėju.
– Tarnaitės darbas – metai sunkaus darbo, už kurį pavyko įsigyti tik basutes.
– Po daugelio metų sutikau sesę prie ežero, kaip stebuklą, kai jau nebeliko jokios vilties ją rasti. Juk tada „Facebook“ nebuvo.
– Palaidojau savo brolius ir seseris, visus jaunesnius už save, ir vyrą taip pat. Liku viena.

Viena su savimi.

Bet nepraradusi savęs.

Močiutei 88-eri. Ji laukė mūsų – sulipdžiusi koldūnus savo rankomis, pasipuošusi raukinėta palaidine ir kostiumėliu. Prabėgomis dar žiūrėjo mišias ir kalbėjo maldas, jai laisvė šventė.

Šventė – laisvė.
Šventė – išlikimas.
Šventė – mūsų laukimas.

Stebėjau ją ir gėriau jos stiprybę.

Laisvę gyventi.
Laisvę rinktis gyvenimą.

Ji neslepia – likus vienai būna sunku. Bet mes jai suteikiame jėgų išlikti. O ji mums – mokymąsi priimti visa, ką duoda. Jai taip natūralu rūpintis, kad mes nuolat mokomės atverti širdis viskam, ką ji dalina.

Man laisvė – liudyti jos gyvenimą.

Ji keliasi kiekvieną rytą ir daro mankštą, kad būtų gyvybinga. Ruošia sau ypatingus pusryčius sveikatai palaikyti. Mėgaujasi kava su cinamonu. Gamina kombučą. Išmoko naudotis robotu-siurbliu. Masažuojasi namuose kaip salone, naudodama limfodrenažinį masažuoklį.

Tiek daug metų, bet ji nenustoja priimti naujovių ir gyvena pilnai – tiek, kiek gali.

Man tai – laisvės dovana.

Stebėti ją, tą, kuri patyrė visus laisvės ir nelaisvės kraštutinumus, ir išliko gyva visa širdimi mylėti.

Taip.

Laisvė mylėti – turbūt tai ir yra visko pagrindas.

10/03/2025

Tai yra pati giliausia ir svarbiausia šventė savo viduje, būtent tuomet ir pats gyvenimas išorėje tampa švente:

„Aš padėjau sau.
Aš nusausinau ašaras, gydžiau žaizdas, o ten, kur dar skaudėjo širdyje, kuriam laikui užklijavau pleistrus.
Skyriau laiko sau.
Skaičiau knygas, kurios ramino sielą, klausiau muzikos, kuri nuramino širdį, žiūrėjau filmus, kurie sugrąžino šypseną. Žingsnis po žingsnio. Gabalėlis po gabalėlio.
Aš susirinkau save ir suteikiau sau dar vieną šansą.
Nes žinojau, kad jei to nepadarysiu, niekas to nepadarys.“

( ✍️ Ruby Dhal )

Menas: Veronique Engelen

07/03/2025

05/03/2025

Mane vadino dviveide. Žmonėms buvo nesuprantamas mano kintamumas. Manyje gyveno visiškos opozicijos, kurias taip sunku suderinti.

Kažkada buvau renginių organizatorė, samdoma piršlienė, vakarėlių vedlė, o vėliau tapau „dvasiuke“ – atsisakiau aktyvaus gyvenimo. Pasinėriau į totalų pokytį: visišką alkoholio, mėsos ir daugelio kitų dalykų atsisakymą, keliones į Indiją, maldas.

Gyvenime tikrai buvau prigalvojusi, priveikusi, pripatyrusi – todėl dvasiškumo kelias man buvo didžiulis atvėrimas, apsivalymas, meilė. Mano asmeninė skaistykla.

Tie, kurie mane pažinojo kaip dvasiukę, negalėjo patikėti istorijomis apie mano pašėlusį gyvenimą iki tol.
Tie, kurie mane pažinojo kaip šėlstančią, negalėjo priimti mano pokyčio. Net ir po 20 metų jie vis dar mato tik tą, kuri buvau tada.

Vakare vartydama savo vidinius puslapius supratau – manyje visada gyveno abi šios dalys. Kartais viena nuneigdavo kitą, kol kažkuri užimdavo pagrindinę vietą scenoje. Bet jos slapčia viena kitai plodavo ir akimirkomis taip ilgėdavosi viena kitos – nes buvo taip toli.

Šiandien tikrai esu dviveidė… gal net dvylikaveidė, nes tų skirtingų dalių manyje daug. Esu dvasiukė su pašėlusia, žemiška puse. Galbūt dabar tai tiesiog išreiškiu kitaip – norisi daryti tik tai, kas turi prasmę, kas kyla iš vidinio gylio.

Labai gerai pažįstu beprasmybės jausmą – iš jo kurti nebesinori. Paviršiaus blizgesys nebepatrauklus, plojimai už tai, kur pati nematau vertės, nebėra skanūs.

Dabar norisi tokių vakarėlių, kur siela juoktųsi iš pilvo gelmių. Kad šventėje kiekvienas jaustųsi tarsi apgaubtas meilės.
Kad švęsdami tikėtume, jog šventykla yra kiekvieno širdyje – kai ašaros rieda džiaugsmingame dėkingume, maldas skiriant savo vidiniam kūrėjui.

Aš esu ir tokia, ir tokia.
Dviveidė.

26/03/2024

Liudijau nepaprastą gimties paminėjimą. Taip kaip dar neregėjau nei širdimi, nei protu, nei akimis. Palaimingos akimirkos tai stebėti.
Širdys susitiko pasveikinti būtimi be laiko. Ten kur amžiaus nėra, kur metais nepamatuosi. susitiko visi iš naujo pažinti. Visos širdys, kurios gyvos ir kurios jau po mirties Susirinko palaiminti.
Žodis su giliausia prasme, ir jis buvo toks kievienas. Su juoku, rimtimi, padrasinimu, išmintimi, palaiminimu, tikrumu, drąsa, meile, jautrumu, palaikymu. Visi žodžiai tapo muzika, sklindančia iš kievieno širdies instrumento. Jie tokie skirtingi sukuriantys vienį. Žodžiai tapo natomis. Tokia nepaprastai graži gimties muzika.
Gimtis buvo širdies, kuri šiame pasaulyje kuria jausmo muziką. Ar įmanoma tokiam žmogui žodžius kalbėti? Gal ir įnanoma, nežinau, nes vistiek iš viso jis sukūrė muziką - širdies muziką.
Dar skamba visa manyje, gal ir skambės nuo šiolei visada. Dainuoju. Groju. Girdžiu. Neapsakoma širdies planetos patirtis.
Laumžirgių žemė - širdies planeta.
Ten tik širdys.
Aš ten.

24/01/2021

Senovės graikų filosofai skelbė, kad širdis yra sielos buveinė. Mesopotamijos gyventojai manė, kad per širdį sklinda Saulės šiluma. Rastas aprašymas ritualo, per kurį Saulės dievui aukodavo dar plakančią žmogaus širdį. Romėnai širdį vadino svarbiausiuoju gyvybės centru.
Sekmadienis yra Saulės diena( Sun day) 💛šią dieną ypatingai palanku klausyti savo širdies, eiti į kūrybą širdimi. Kūryba įvairi, vieniems, muzika, tapyba, kitam matematika ir skaičiai.
Daryti ne iš reikia, o iš noriu.
Sekmadieniais kurkite širdimi, kai kuriate jus laimina. Stebėkite nutikimus po to!
Kūryba tampa tikrąja malda ☀️

21/01/2021

Užauginti kartą, kuri į prasmingiausią naudą pasauliui. Kiekvienas gimė su galimybėmis ir duotybėmis. Nebūtinai tavoji vaiko keliasj sutaps tavuoju norimu. Todėl labai palanku pažinti savo vaiką ir vesti į tai kur jo kelias, auklėti jį, būtent jam palankiausiu būdu.
Pažinti tai dovana, tiek mes jų galime palydėti į sėkmę.
Kai bus laikas, kai norėsis - susisieksi, aš atliepsiu žvaigždėmis ✨

16/01/2021

Ką aš kuriu :)

12/01/2021

Dažnai tu kankini save klausimais, kokia mano prasmė žemėje. Blaškaisi, nes noriai ir kaip mama su tėte sakė, kad įtilpti į suprantamus standartus ir širdis šaukiasi daryti kitaip.
Tu atėjai su :
🌟misija
🌟talentu
🌟prasme
Tai puikiai atspindi tavo Šiaurinis karminis mazgas. Dažnai tai būna patvirtinimas Taip ✨ tame būna tiek noro kiek ir baimės, bet kaip kitaip.
🌟Mano astrologija tau save padėti išgirsti, priimti, suprasti.
Čia nėra tablečių į pasisekimą, tai ženklai kad iš Kauno į Vilnių ne pro Klaipėdą važiuoti. Žinoma gali pasirinkti ir taip. Šiandien daug žmonių taip važinėja.
Man astrologija tapo navigacija vedanti į savus kelius.
Kaip tau šiandien gyvenimas būtų be navigacijos?

Pav. Akira Kusaka

30/12/2020

Istoriniai faktai apie Lietuvos vyrus
Ir čia ne vyrui rodyti pažiūrėk koks gi tas vyras turi būti( dažnai taip darydavau anksčiau ! Ir nesikeitė nors tu ką. Pokyčiai jo pasidėjo, kai aš užsiimiau tik savimi 👌)
Kai tu sūnų augini, kokį vyrą tu nori užauginti 💪🏻
Man pačiai buvo tiek įdomu išgirsti daug paiškinančių minčių.
Kokia stiprybė ir jėga mūsų vyrai 🤴🏻⬇️

www.vyrai.eu pristato!Vyrų pokalbiai: Tik vyrams!Pokalbis su Aivarss Lileika - nepriklausomas istorijos tyrėjas.Tema: Lietuvos vyrai ! @...

19/12/2020

Toks ypatingas žvaigždžių išsidėstymas.
Tebunie be pavadinimų ir pozicijų.
Žmogiška kalba.
Griūna mūsų įsitikinimai, tiesos ir sukurtos formulės. Pasaulyje tą kuo puikiausiai matome. Labai daug pokyčio. Sunkiausia tiems, kas priešinasi tam ateinančiam pokyčiui, tiems, kas nori, kad viskas liktų po senovei. Inovacinis pokytis stipriai įžengia į mus, į mūsų pasaulį.
Matau vykstantį karą, vieni mato, išeitį tik per mediciną, vakcinas, apribojimus, ir visi jie juk su tikėjimu ir noru tik gero, taip jie mato naudą. Kita pusė mato vykstančių manipuliacijų, apgaulių, ir nori visus išgelbėti nuo melagysčių, kad ta kitoji pusė nenukentėtų, jie taip pat linki tik gero. Ir kai mes norim įrodyti, kad yra viena tiesa, mes paskelbiam karą. Kare gyvena tik mirtis.
jei mes išgirstume, tiesiog išgirstume kitą. Jo tiesa nekeičia tavosios, tavoji nekeičio jo tiesos. Tada atsistojam į vidurį, į balansą, kur nėra karo. Kur nėra karo, nėra ir destruktyvios baimės. Baimę užčiuopti savyje normalu, ir kai jos neneigiam, pamatom, išjaučiam ji virsta į drąsą.
Drąsių ir bebaimių mūsų laukia naujasis laikmetis.
Tiesiog pajausk ✨