Sielos šventės

04/05/2025

Šiandien nubudau anksti. Buvo kažkas ypatingo tame ramybės laike – kūnas pailsėjęs, o širdyje tylu. Leidausi dar kelioms snaudulio minutėms, mėgaudamasi tuo švelniu, saugiu ryto glėbiu. Rašau, o laikrodis rodo 11:11 – tarsi ženklas, primenantis, kad viskas yra taip, kaip turi būti.

Gulėdama išgirdau, kaip vienas iš vaikų tyliai rengiasi, kitas – pila maistą šuniui. Širdyje sušyla. Iš lėto pradėjau svajoti apie pusryčius. Nors ne visada gaminu, šiandien norėjosi to mažo švelnaus buvimo kartu – iš jausmo, iš meilės.

Staiga – prasivėrusios durys. „Mama, mes einam į biblioteką.“ Aš pabundu labiau – kas vyksta? Juk dar nėra net devynių. Sekmadienis. Kodėl tokia skuba? Ir tada tarsi tylus prisilietimas – priminimas: šiandien Motinos diena. Širdį užlieja šiluma. Ir jautrumas. Tyliai ateina suvokimas: jie kažką planuoja, dėl manęs.

Aš esu mama. Ir ne ta „tobula“ iš atvirukų ar socialinių tinklų. Aš galėčiau stovėti ant scenos ir gauti tiek geriausios, tiek blogiausios mamos apdovanojimus – viskas priklauso nuo to, kas žiūri, iš kur žiūri. Aš ir pati savyje pereinu nuo smerkimo iki atjautos. Esu daugialypė. Ir viską, ką išgyvenau, matau kaip svarbią kelionės dalį.

Man teko būti visokia – vaikų akyse ir širdyse. Ne tik mama, bet ir pažeidžiamas, jautrus, pavargęs, kartais sužeistas žmogus. Tuo pačiu – kuriantis, ieškantis, augantis. Jie matė mane – ne idealią, bet tikrą. Kai pradėjau eiti savęs pažinimo keliu, jie buvo visai maži – du maži pipirai, keliaujantys kartu į paskaitas, seminarus. Aš negalėjau to nedaryti. Nes viduje buvo tuštuma, šaltis, baimė. Ir kai viskas lūžo – ėjau per šukes, lipdžiau save atgal. Meilės klijais. Kaip japonai klijuoja sudužusias vazas – paversdami jas dar vertingesnėmis.

Aš neapsimetinėjau prieš savo vaikus. Kai būdavau aštri – jie tai matė. Ir tada kalbėdavomės. Iš kur tas tonas, tie žodžiai? Iš ko tai kyla? Jie matė atsakomybę – mano, savo. Mes išmokome nesustoti ties paviršiumi, bet žiūrėti giliau. Po pykčiu – skausmas. Po skausmu – meilė.

Tai nereiškia, kad neskauda. Kad nesinori kitaip. Bet tikrumas – jis yra ne mandagume ar bandyme būti gera. Jis – būti tuo, kuo esi, su meile. Būti mama, kuri eina, klysta, grįžta. Kuriai rūpi.

Šiais metais gyvenimas atvedė daug vaikystės skausmo, daug seno iškilo. Ir tame – pamačiau savo vaikus. Jų šviesą, stiprybę, meilę. Jie – milžinai. Ir tai tapo dar vienu ženklu: viskas, kas buvo, buvo reikalinga. Kad jie augtų tvirti. Kad išmoktume būti kartu – ir per audras, ir kai saulė šviečia.

Norėčiau kiekvienai mamai į širdį įsiūti dygsnį – dygsnį iš meilės siūlo. Kad net tada, kai atrodo, kad esi paskendusi, žinotum: už visko visada yra meilė. Ir kai tai suvoki – tampi laisva apsikabinti, pasakyti, paaiškinti, parodyti, kaip labai myli.

Tikrumas – tai ne vien dvasiniuose ratuose. Tikrumas – kai sėdi virtuvėje, kai pavargusi, kai su vaiku ant kelių. Kai leidi sau būti. Mamos dieną – ir kiekvieną kitą dieną.

11/03/2025

Kas man yra laisvė?

Galvojau apie tai. Laisvė iš sielos gelmių.

Laisvė man – tai mano unikali sistema, sudaryta iš daugybės dalykų.

Laisvė man – nežinoti, kad šiandien nedarbo diena, nes mano dienos visada yra laisvos.
Laisvė man – būti ten, kur noriu, ir su tais, su kuriais noriu.
Laisvė man– turėti laiką ir skirstyti jį taip, kaip noriu.
Laisvė man – gyventi pagal širdies vedamus norus.

Ir laisvė žemiškai. Šiandien važiavome aplankyti močiutę. Laisvė nuvažiuoti, bes nėra apribojimų ir laiko trūkumo.

Močiutė sako:

– Išgyvenau tris karus.
– Mus išdalino skirtingoms šeimoms augti, kai netekome mamos.
– Tėvai gynė laisvę. Tėtis pasivadino Vėju.
– Tarnaitės darbas – metai sunkaus darbo, už kurį pavyko įsigyti tik basutes.
– Po daugelio metų sutikau sesę prie ežero, kaip stebuklą, kai jau nebeliko jokios vilties ją rasti. Juk tada „Facebook“ nebuvo.
– Palaidojau savo brolius ir seseris, visus jaunesnius už save, ir vyrą taip pat. Liku viena.

Viena su savimi.

Bet nepraradusi savęs.

Močiutei 88-eri. Ji laukė mūsų – sulipdžiusi koldūnus savo rankomis, pasipuošusi raukinėta palaidine ir kostiumėliu. Prabėgomis dar žiūrėjo mišias ir kalbėjo maldas, jai laisvė šventė.

Šventė – laisvė.
Šventė – išlikimas.
Šventė – mūsų laukimas.

Stebėjau ją ir gėriau jos stiprybę.

Laisvę gyventi.
Laisvę rinktis gyvenimą.

Ji neslepia – likus vienai būna sunku. Bet mes jai suteikiame jėgų išlikti. O ji mums – mokymąsi priimti visa, ką duoda. Jai taip natūralu rūpintis, kad mes nuolat mokomės atverti širdis viskam, ką ji dalina.

Man laisvė – liudyti jos gyvenimą.

Ji keliasi kiekvieną rytą ir daro mankštą, kad būtų gyvybinga. Ruošia sau ypatingus pusryčius sveikatai palaikyti. Mėgaujasi kava su cinamonu. Gamina kombučą. Išmoko naudotis robotu-siurbliu. Masažuojasi namuose kaip salone, naudodama limfodrenažinį masažuoklį.

Tiek daug metų, bet ji nenustoja priimti naujovių ir gyvena pilnai – tiek, kiek gali.

Man tai – laisvės dovana.

Stebėti ją, tą, kuri patyrė visus laisvės ir nelaisvės kraštutinumus, ir išliko gyva visa širdimi mylėti.

Taip.

Laisvė mylėti – turbūt tai ir yra visko pagrindas.

10/03/2025

Tai yra pati giliausia ir svarbiausia šventė savo viduje, būtent tuomet ir pats gyvenimas išorėje tampa švente:

„Aš padėjau sau.
Aš nusausinau ašaras, gydžiau žaizdas, o ten, kur dar skaudėjo širdyje, kuriam laikui užklijavau pleistrus.
Skyriau laiko sau.
Skaičiau knygas, kurios ramino sielą, klausiau muzikos, kuri nuramino širdį, žiūrėjau filmus, kurie sugrąžino šypseną. Žingsnis po žingsnio. Gabalėlis po gabalėlio.
Aš susirinkau save ir suteikiau sau dar vieną šansą.
Nes žinojau, kad jei to nepadarysiu, niekas to nepadarys.“

( ✍️ Ruby Dhal )

Menas: Veronique Engelen

07/03/2025

05/03/2025

Mane vadino dviveide. Žmonėms buvo nesuprantamas mano kintamumas. Manyje gyveno visiškos opozicijos, kurias taip sunku suderinti.

Kažkada buvau renginių organizatorė, samdoma piršlienė, vakarėlių vedlė, o vėliau tapau „dvasiuke“ – atsisakiau aktyvaus gyvenimo. Pasinėriau į totalų pokytį: visišką alkoholio, mėsos ir daugelio kitų dalykų atsisakymą, keliones į Indiją, maldas.

Gyvenime tikrai buvau prigalvojusi, priveikusi, pripatyrusi – todėl dvasiškumo kelias man buvo didžiulis atvėrimas, apsivalymas, meilė. Mano asmeninė skaistykla.

Tie, kurie mane pažinojo kaip dvasiukę, negalėjo patikėti istorijomis apie mano pašėlusį gyvenimą iki tol.
Tie, kurie mane pažinojo kaip šėlstančią, negalėjo priimti mano pokyčio. Net ir po 20 metų jie vis dar mato tik tą, kuri buvau tada.

Vakare vartydama savo vidinius puslapius supratau – manyje visada gyveno abi šios dalys. Kartais viena nuneigdavo kitą, kol kažkuri užimdavo pagrindinę vietą scenoje. Bet jos slapčia viena kitai plodavo ir akimirkomis taip ilgėdavosi viena kitos – nes buvo taip toli.

Šiandien tikrai esu dviveidė… gal net dvylikaveidė, nes tų skirtingų dalių manyje daug. Esu dvasiukė su pašėlusia, žemiška puse. Galbūt dabar tai tiesiog išreiškiu kitaip – norisi daryti tik tai, kas turi prasmę, kas kyla iš vidinio gylio.

Labai gerai pažįstu beprasmybės jausmą – iš jo kurti nebesinori. Paviršiaus blizgesys nebepatrauklus, plojimai už tai, kur pati nematau vertės, nebėra skanūs.

Dabar norisi tokių vakarėlių, kur siela juoktųsi iš pilvo gelmių. Kad šventėje kiekvienas jaustųsi tarsi apgaubtas meilės.
Kad švęsdami tikėtume, jog šventykla yra kiekvieno širdyje – kai ašaros rieda džiaugsmingame dėkingume, maldas skiriant savo vidiniam kūrėjui.

Aš esu ir tokia, ir tokia.
Dviveidė.