09/09/2019
"Kaip giliai įėjo vasara, į tavo įpročus, į tavo būdą?" - klausimas, kurį užrašė vienas iš naujosios kartos Lietuvos poetų. Klausimas, kuris persekioja kiekvienos vasaros eigoje, o rudeniui atsliūkinus, dar ir skaudžiai gelia. Klausimas, į kurį žinai atsakymą, ir, patikėk, jis negali būt ištartas ramiu tonu. Tad, siekdamas nepasirodyt keistai... pasilaikai sau. Žinoma, visi mes čia normalūs. Tik kažkur ten viduj kamputy spurda: "Taip, vasara, tu kaip visad atėjai ir ištaškei viską, kas tyliai dūlėjo. Taip, šį rudenį vėl pasitiksiu šiek tiek kitoks, ir tai ne tik pagal sandalų formas įdegusios kojos. Tai aibės saulėlydžių, tų aplankytų ir tų, kurių metu tiesiog virtuvėj plovei indus. Tai šimtai progų, kurias išnaudojus mintyse daug kartų sukai iš naujo savo veiksmų filmą ir svarstei ar tiesiog perdaug sau leidai, ar kitą kartą eitum dar toliau. Tai bėgimas basom per žolę, kai įgelia eilinė bitė, o aplink visi krizena "skiepai, skiepai", tai..." Tu pratęsk pats, o mes čia paliekam vasarą menančią puokštę su džiūstančiom aguonom.
